Ko jau ko, bet paskutinieji metai nei karščių nei liūčių visai negaili todėl kartais plinta vynuogių ir vynmedžių ligos. Kai oras pritvinkęs drėgmės ,netoli iki atogrąžų tvankumos… Gausi ir ilgai išliekanti rasa sudaro puikias sąlygas grybinėms augalų ligoms plisti. Vynmedžiai yra ypač jautrūs šiai ligų grupei. Kokie negalavimai kankina vynuoges ir kaip galima joms padėti.

Pirmiausia reikėtų nepamiršti bendrųjų agrotechninių reikalavimų: tinkamai išgenėti, taisyklingai suformuoti, nepertręšti vynmedžiai mažiau serga, o jei ir suserga, juos pagydyti būna lengviau. Paprastai bakterinės ir virusinės ligos bei kenkėjai vynmedžiams daug žalos nepadaro. Lietuvoje vynuogėms labiausiai kenkia grybinės ligos.

Tokiomis ekstremaliomis sąlygomis augalai, kaip ir žmonės, nusilpsta. Tuomet ir susirgti jie linkę greičiau –  labai anksti ant vynuogienojų prada plisti tikroji ir netikroji miltligės.

Pavojingiausios vynuogių ligos yra netikroji miltligė, miltligė, antraknozė, baltasis puvinys, kekerinis puvinys, askochitozė, septoriozė, bakterinis gumbas. Iš kenkėjų žalingiausi – voratinklinė ir sodinė voratinklinė erkės, amarai ir vapsvos.

 

Netikroji miltligė

Ligą sukelia grybas Plasmopora viticola Berl.et de Toni (vynuoginė plasmopora). Tai pati žalingiausia vynmedžių liga, pažeidžianti visas lauke auginamas veisles. Liga pirmiausia pažeidžia lapus, paskui ūglius, žiedus, žiedkočius ir net uogas. Iš pradžių ant jaunų lapų viršutinės pusės atsiranda gelsvų arba žalsvų apskritų ar ovalių dėmių. Apatinė lapų pusė pasidengia puriu balsvu apnašu. Lapams augant, dėmės plečiasi, keičiasi jų forma: jos tampa kampuotos. Ligai vystytis ypač palankus šiltas ir drėgnas oras. Tačiau netikroji miltligė plinta ir esant žemai (8 oC) ar aukštai (30 oC) temperatūrai. Grybas plinta konidijomis. Žiemoja sporos nukritusiuose lapuose, ūgliuose.

Daugiausiai dėmių būna tarp lapų gyslų. Dėmėms susiliejus, lapai džiūsta ir nukrinta. Ant nesumedėjusių ūglių dėmės būna šiek tiek įdubusios, pilkšvos spalvos. Drėgnu metu ūgliai, žiedai, žiedkočiai vysta, džiūsta, o uogos raukšlėjasi, ruduoja, nudžiūsta ir nukrinta. Jei oras sausas, balsvas apnašas apatinėje lapo pusėje gali nesusidaryti. Todėl, pastebėjus įtartinas dėmes, būtina naudoti apsaugos priemones, nelaukiant, kol liga išplis ant visų lapų.

Apsauga. Rudenį perkasti žemę po krūmais, prieš tai sugrėbus ir sudeginus visus nukritusius lapus. Taip sunaikinamos žiemojančios grybo sporos. Vynmedžius gerai išgenėti, neperlaistyti. Nereikia persistengti ir tręšiant – neapgalvotai didelės trąšų normos, ypač azoto, silpnina augalų atsparumą ligoms.

Netikrajai miltligei vynmedžiai labai jautrūs formuojantis žiedynams, žydėjimo pradžioje ir užsimezgus uogoms. Pavasarį iki pumpurų brinkimo vynmedžius naudinga nupurkšti 3 proc. bordo skiediniu. Lietingą ir šaltą pavasarį 1 proc. bordo skiediniu būtina nupurkšti prieš žydėjimą ir po. Jeigu praėjusiais metais vynmedžiai jūsų ar kaimyno sode sirgo, purškimus po žydėjimo būtina kartoti kas 10–15 dienų.

 
Tikroji miltligė

Ligą sukelia grybas Uncinula necator (Schweinitz) Burril, konidijų stadijoje – Oidium tucheri Berk (vynmedinis miltgrybis), kuris Lietuvoje yra mažiau paplitęs už netikrosios miltligės sukėlėją. Pažeidžia lapus, ūglius, uogas. Sergančio lapo abiejose pusėse matoma balta, voratinkliška, vėliau išnykstanti grybiena. Ji lapus pažeidžia dėmėmis arba ištisai. Ligos pažeisti lapai garbanojasi, nustoja augę, džiūsta ir krinta. Ant ūglių, po grybienos sluoksniu matyti rudų netaisyklingos formos dėmių, kurios neišnyksta ūgliui sumedėjus. Pažeisti žiedynai, kekės ir ūglių galiukai atrodo tarsi apibarstyti pelenais ar miltais. Vasarą grybas plinta konidijomis, kurios būna statinaitės pavidalo, vienaląstės, bespalvės, o žiemoja kleistokarpiuose, kurie susidaro apnašose.

Apsauga. Tikroji miltligė pavojingesnė tuomet, kai karšta ir sausa. Lietuvoje pirmieji šios ligos požymiai paprastai pasirodo vynmedžiams nužydėjus. Miltlige vynmedžiai serga ne kasmet. Purškiant augalus nuo netikrosios miltligės, pristabdomas ir šios ligos plitimas. Efektyvūs visi sieros preparatai (kai oro temperatūra aukštesnė negu 18 °C).

 
Bakterinis vėžys
131-300x187vezys

Ligą sukelia bakterija Agrobacterium tumefaciens (Smith et Towns) Conn. (bakterinis gumbas, dar vadinamas gumbiniu pseudomonu). Šia liga serga daugelis sodo ir daržo augalų – obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos, pomidorai ir kt. Ligos požymiai – ant stiebų, šakų, ūglių atsiradusios iš pradžių šviesios, minkštos išaugos, kurios vėliau tampa kietos, rudos, o jų paviršius susiraukšlėja.

Tačiau dažniau išaugos susiformuoja ant pagrindinės šaknies ar jos kaklelio, rečiau ant šoninių šaknų. Iš pradžių jos smulkios, minkštos, gelsvos, vėliau didėja, sukietėja, paruduoja, susiraukšlėja. Susirgę augalai silpnai auga, skursta. Ligos sukėlėjas paprastai įsiskverbia pro pažeistas vietas, nuo šalčio atsiradusius žievės plyšius, įvairios kilmės dėmes.

Apsauga. Stengtis saugoti vynmedžius nuo mechaninių sužalojimų, šalčio. Pažeistus augalus rekomenduojama sunaikinti – tiesiog išrauti. Likusius krūmus rudenį ar anksti pavasarį, kai augalai būna be lapų, nupurkšti 3 proc. bordo skysčiu (galima ir grynu vario sulfatu). Tai padės apsisaugoti ir nuo antraknozės, puvinių, kitų ligų.

 

Antraknozė
bolezni_vinograda_02antraknoze1
antaknoze

Ligą sukelia grybas Gloeosporium ampelophagum (Passer.) Sacc., dar vadinamas vynuoginiu svylagrybiu. Antraknozė pažeidžia lapus, stiebus, ūglius. Ant stiebų ir ūglių iš pradžių atsiranda smulkių, apskritų arba ovalių, kiek iškilusių raudonai rudų dėmelių. Jų centras vėliau įdumba, pašviesėja, pasidaro pilkšvai baltas arba gelsvas, o pakraščiuose išryškėja platus rudai raudonas, šiek tiek iškilęs apvadas. Dėmės tarpusavyje dažnai susilieja ir ant stiebų susidaro išilginiai įdubimai.

Viršutinėje lapo pusėje matyti neryškūs balsvi spuogeliai. Ligos pažeisti stiebai ir ūgliai nudžiūsta, lapai nuvysta ir nukrinta. Grybas plinta konidijomis. Žiemoja pažeistuose stiebuose ir apkrėstuose nukritusiuose lapuose, ant kurių pavasarį susidaro naujos konidijos. Ši žalinga liga Lietuvoje augančius vynmedžius pažeidžia ne kasmet.
Apsauga tokia pati, kaip ir nuo netikrosios miltligės.

 

Chlorozė

Tai neparazitinė liga, kylanti sutrikus augalo mitybai. Lapai geltonuoja ir tik siauras ruožas palei gyslas išlieka žalias. Stipriai sergančių augalų lapų pakraščiai džiūsta, gali nudžiūti visas lapas. Geltonuoja ir ūgliai, nudžiūsta jų viršūnėlės, trumpėja tarpubambliai, formuojasi daug silpnų antrinių ūglių su smulkiais lapais. Uogų užsimezga mažai, jos būna mažos ir geltonos. Šia liga suserga pernelyg šarminėse dirvose augantys augalai, kai nebepasisavina geležies. Chlorozę gali sukelti ir nepalankios augimo sąlygos: sausra, dirvos permirkimas, šaknų pažeidimai.

Apsauga. Tręšti subalansuotomis, su mikroelementais trąšomis. Purenti, laistyti dirvą. Pastebėjus chlorozės požymius, purkšti geležies sulfato 0,5–1 proc. koncentracijos tirpalu arba tręšti per lapus trąšomis su geležimi.

 

Voratinklinės erkės

Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae Koch.) yra polifagai – jos minta įvairiais augalais, taigi neaplenkia ir vynuogių. Žinoma daugiau kaip 200 įvairių šeimų augalų, kuriais šios erkės gali maitintis. Erkės mažytės, jų dydis – apie 0,5 mm ilgio, peržiemojusios suaugusios erkės būna rausvos spalvos, matomos plika akimi, be padidinamojo stiklo.

Patelės žiemoja po žieve, augalų liekanose. Lervos ir suaugusios erkės, prisitvirtinusios apatinėje lapų pusėje, siurbia augalo sultis. Viršutinėje lapų pusėje matomos gelsvos, iškilios dėmelės, o apatinė lapo pusė toje vietoje būna aptraukta smulkiu voratinkliu. Erkės sparčiausiai plinta, kai orai karšti ir sausi. Palankiausia joms vystytis oro temperatūra yra 25–30 oC, santykinė oro drėgmė – 35–55 proc.

Kai vyrauja 22–25 °C temperatūra ir 70 proc. santykinė oro drėgmė, lauke sparčiau išplinta kita erkių rūšis – sodinės voratinklinės erkės . Šios erkės iš žiemojimo vietų išlenda anksti, pradedant sprogti pumpurams. Pažeidimai panašūs į kitų voratinklinių erkių.
Apsauga. Išplitus erkėms, tenka purkšti akaricidais. Reikėtų įsidėmėti, kad akaricidų negalima naudoti likus 30 dienų iki uogų skynimo.

 

Amarai

Lietuvoje veisiasi daug amarų rūšių. Dalis jų yra polifagai, mintantys įvairių augalų sultimis. Kai kurie jų išplinta ant jaunų vynmedžių ūglių lapų apatinės pusės. Pažeisti lapai deformuojasi, gelsta, ruduoja ar susisuka.

Ant senesnių vynmedžių stiebų įsiveisia įvairių rūšių skydamarių (gluosninis, kablelinis, serbentinis, beržinis netikrasis – pastarasis ypač dažnas).

Apsauga. Kad amarai neišplistų, vieną kartą per vegetaciją (geriausia tuoj po žydėjimo) vynmedžius reikia nupurkšti bet kuriuo uogakrūmiams apsaugoti naudojamu insekticidu.

 

Vapsvos

Rudeniop sunokusių vynuogių saldumas vilioja vapsvas. Jos prakanda uogų odelę ir siurbia sultis. Per vapsvų padarytas pažeidimo vietas pakliūva įvairių puvinių sukėlėjai (dažniausiai genčių Botrytis, Monilia, Penicilium grybai). Tuomet jau pradeda pūti visa uogų kekė. Ypač dažnai vynuoges pūdo pilkasis arba kekerinis puvinys (Botrytis cinerea), išplintantis ne kiekvienais metais, bet šiemet, tikėtina, plisiantis smarkiai. Mat jau akivaizdu, kad vyšnias tiesiog masiškai naikino moniliozė, kokomikozė, tad galima spėti, kad plis ir vynuogių puviniai. Apsauga. Gana veiksminga ir paprasta priemonė nuo vapsvų – pakabinti prie vynuogienojų gaudykles, į kurias įpilama medumi pasaldinto vandens. Gaudyklės pakabinamos kas 3–4 metrus kekių aukštyje. O nuo puvinių veiksmingas kontaktinis fungicidas „Euparen“. Jis naudojamas ir profilaktiškai, ir gydyti, kartu naikina ir erkes.

 

Patarimas

Jei vasaros pabaigoje laikosi drėgni, lietingi orai, reikėtų nuskabyti lapus aplink kekes ir apatinėje vynmedžių dalyje – saulei atidengtos uogos greičiau noks, vynuogės bus sveikesnės ir saldesnės. Kartu patartina nugnybti ūglių viršūnėles su jaunais lapeliais – taip pristabdomas jų augimo procesas, ūgliai greičiau medėja, o kartu sparčiau noksta uogos.